Sušaudyta tyla, sušaudytas miestas, sušaudytas bokštas, tik ne laisvas žmogus. Atsistojo beginklis prieš tanką ir skanduoja brangiausius žodžius: Lietuva, Lietuva, Lietuva! Tik ir vėl papliūpa, ir nusvyra galva nekalta, o gal kalta, kad laisva?

   Kai norime kalbėti apie TĖVYNĘ, pirmiausia žodį suteikim. Tai jų alsavimas kaip vėjo gūsis, išskleidžia mūsų vėliavas; jų rankos palaimina ir mūsų darbus, ir svajonę; jų akys stebi mus kaip gyvos žvaigždės, ir žemė kalba jų derlingais žodžiais.

 

Smilgių gimnazijos bibliotekininkė Aušra Kasparienė